BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pavasario skyrybų įkarštis

Nagi pažvelkim..
Per pastarąsias kelias savaites mano aplinkoje vyko gal kokios penkerios skyrybos. Visos jos - vaikinų iniciatyva. Ši karštinė, deja, neaplenkė ir mano daržo. Ką paliko po kelių mėnesių “bandomosios” draugystės, kas skiriasi po 7 metų buvimo kartu..
Kažkaip net nevalingai ateina mintis, kad vyrams galvos susisuko. Pasak vieno draugelio, “ot pavasaris per klyną kala”, kitam gi “dingo trauka”, trečias suprato jos nebemylįs ir t.t. Man priimtiniausias pirmasis paaiškinimas.. Matyt, vėl reiškiasi pavasario pokštai, kurie jausmus uždusina ir lieka, pasak irgi kažkurio, tik “instinktai”. Palinkėjau “susirast kuo daugiau mergų ir jas patvarkyt”. [čia gal žaltys vardu Pyktis ir šarangė varangė vardu Panieka įsitaisė mano užanty.. Tik niekam nesakykit.. ]

Bet esmė ta, kad su mumis viskas gerai. Mes esam vertos ne instinktų, bet brandžių, nusistovėjusių jausmų. Mūsų pasauliai priklauso mums pačioms.

Laikykitės, moteriškaitės! ;)

Rodyk draugams

25 klausimai paliekančiajam: sauja asmeniškumo

So now what?
Vėl viskas iš pradžių?
Kodėl taip atsitiko?
Kodėl taip padarei?
Kuom neįtikau?
Kas pasikeitė tavo neužsidarančioj širdy?
Kodėl dingo pagarba?
Ar dėl to, kad per greit atidaviau save?
Ką dabar man jausi?
Ką dabar man jausti?
Ar turiu nužudyt savo jausmus?
Kada vėl susitiksim?
Kada vėl kažkas atsitiks?
Ar man dabar vėl pulti į tą patį beprotišką rudeninį glėbį?
Ar turėčiau jaustis apgauta?
Ar turėčiau pykti?
Ar tu turėtum jausti kaltę?
Kaip man ištverti ilgesį?
Kaip man tavęs nesapnuoti?
Kaip nežiūrėt tavo nuotraukų?
Kaip negalvot apie praeitį?
Kaip nemylėt?
Iš kur gaut stiprumo?
Ar man laukt tavo laiškų, kai mane susapnuosi?
Ar man sutikt, jei netyčia persigalvosi?

Rodyk draugams

Neskaityk šito.

O aš niekam nesakysiu, kad tau neteikiu džiaugsmo. Apsimesiu, kad nesu paranojikė. Apsimesiu, kad manęs tai nežeidžia. Ir galbūt pavyks apgauti pačią save.

Nenoriu nejausti jausmų. Nenoriu grįžti į tą laiką, kai tik egzsituodavau, o kiti gyvieji tiesiog gyvendavo. Noriu gyventi kartu su jais. Nebe tas gi amžius, kad užsisklęstum vėl.

Nors žmogus gi keistas daiktas. Atrodo, kad gyvena sau, o ne kitiems. Bet iš tiesų jis juk toks prakeiktai priklausomas nuo kitų. Be jų neišgyventų. Jis nebūtų žmogumi..

Kas geriau? Būti su žmogumi, kuris neteikia džiaugsmo? Ar būti su žmogumi, kuris barsto nepilnavertiškumo trupinius?

Nenoriu tavęs netekti. Ne dėl to, kad būtum mano gyvenimo meilė. Ne dėl to, kad man tavęs reikia. Bijau, kad tai mane gali nusviesti į tiesiog:
a) arba egzistavimą;
b) arba bet kieno kito glėbį.

Bet aš nesakysiu tau, kad bijau. Tu neturi to žinoti. Tiesiog leisk man jausti. Gyventi.
Labanakt.


P.S. ką gi. pirmiausia mane ištiko variantas B. Dabar galvoju, ar kartu neatkeliavo ir variantas A.

Rodyk draugams

skaičiau tokią knygą…

…kurioj rašyta… “įsimylėjimus žmonės gerokai pervertina…” procentaliai - tai tik 10 varganų procentų trapios galimos meilės nuojautos, ar vilties, kad šį kartą gali pasisekti.. visa kita - baimė likti vienam ir atstumtam.

baimės mums užriša akis. baimės daužo širdis, ne žmonės. žmonės geri.

Rodyk draugams

JI

Ji įlipo kažkurioj stotelėj pakeliui į Panerius. Džiaugsminga, švytinti, kerinti.
Negalėjau atitraukti žvilgsnio. O ji dar ėmė ir atsisėdo priešais. Hm.. Slapčia žvilgčiojau, nes nebuvo kur dėti akių.
Plaukai tokie, apie kokius visada svajoju. Purūs, netvarkingom garbanom, tamsūs, chaotiški.
Kumštinės pirštinės. Juodos su baltom didelėm snaigėm. Pažvelgiau į savąsias. Irgi margos, o kumšteliai sugniaužti :)
“Ji turi kažką viduje”, galvojau. “Ji tikrai ypatinga, ji spinduliuoja visišką gėrį ir dieviškumą…”
Ji sumąstė paskambint mamai. Mano ausys gerte gėrė jos balsą, tokį pat linksmą kaip jos veidas. Ji bus kaktusu! :) Ji sugalvojo, kad šeštadienį taps kaktusu (gal kažkoks kalėdinis vakarėlis…) - apsirengs žaliai, o į plaukus prisismaigstys visokių spyglių. Netyčia įsivaizdavau, kaip tai galėtų atrodyti… Neturiu žodžių.. :) Miela.
Negaliu apsakyt, kaip jaučiausi pati. Nuvargusi, išsekusi, limpančiom akim, liūdna, paskendusi… Taip norėjau sužinoti, kas jai teikia tiek vidinės šviesos. Gal meilė? Grožis? Gėris? Ei, kaktuse, paskolink ir man šiek tiek savo kerinčios Esybės…

 

Rodyk draugams

Thinking about thinking of you

I don’t know where we are going now.
I don’t know where we are going now.
I don’t know where we are going now.
I don’t know where we are going now.
I don’t know where we are going now.

Šeštadienis buvo keistas. Nuo pat pradžių. Kai po visos nakties nemiego ir kelių rytinių valandų miego supranti, kad sėdi troleibuse ir važiuoji į darbą. Kai supranti, kad naktį padarei kažką, dėl ko nesi tikra, ar tai tau neišdraskys smegenų. Kai knygyne pamatai tą, tą patį Mažąjį Princą, tokios dieviškos skandinaviškos išvaizdos… Ir kai nebebijai prieiti ir pasisveikint, persimest keliais, rodos, nereikšmingais žodžiais.. Ir kai tave staiga kažkas pabučiuoja į kaklą iš nugaros.. Kai tuo pačiu per kūną nueina šiurpuliai. Ir kai žinai, kas už tavo nugaros stovi. Ir kai prisimeni, kaip jį naktį jautei šalia, virš ir po.
Ir kai įtrauki baltą cigaretės dūmą, buvusiam kambariokui sakydama, su kuo miegojai paskutinius kelis mėnesius ir pastarąją naktį. Kai eidama tarp maximos lentynų pamatai veidą to, kurį kažkada dievinai. Ir kai širdis nebesuvirpa, o tiesiog nusišypso ir pasako labas. Kai įgrūdi ranką į kišenę to, kuris stovi šalia ir žvelgia atvirom akim iš aukštai. Ir kai pasistiebi, kad pasiektum jo lūpas.
Kai ašaros byra iš akių, bežiūrint eternal sunshine of the spotless mind. Kai tave apkabina Žmogus ir kai gali truputį paverkti dėl visko. Kai po to gali tiesiog užmigti…

So take a look at me now
So take a look at me now
So take a look at me now
So take a look at me now
So take a look at me now

Rodyk draugams

Kiekvienas santykis mus išdrasko kaip šaknys žemę

Aš tai pavadinau indifference.

Gražus tarptautinis žodis, ar ne?

Man jis labai tinka. Ypač dabar.

Apatija ir abejingumas

Apsimetimas ir atvirumas.

Viename.

Dviejuose.

Visuose.

Tos akimirkos su tavim nuostabios.

Tos netikėtos aistros terapijos.

Tie garsėjantys atodūsiai.

Tie judesiai.

O kas po tuo slypi?

Indifference…

Tu sakai, kad tai pražudys mus.

Žinau, bet dar nejaučiu.

Pajausiu, kai nebebus tavęs.

Šalta širdis ims skeldėti.

Taps slidi kaip ledas.

Skaudi kaip ugnis.

Verksiu krokodilo ašarom.

Nes ir vėl būsiu nejaučiamai prisirišusi.

Trigubu jūreivio mazgu.

.

Ir vėl negyvom akim ieškosiu to.

Kuris galėtų įkvėpti man gyvenimo.

Rodyk draugams

Smila sutinka savo Mažąjį Princą

  

 Ech Smila Smila…

 

Viskas gyvenime vyksta taip netikėtai. Žiūrėk, kokią dieną ima ir pradeda snigti. Kokį vakarą imi ir apsiverki. Kokią akimirką imi ir pasiduodi kitam. Kokią valandą sutinki savo Mažąjį Princą…

 

Jis nei kiek nepasikeitęs… Vis dar toks mažas, bet N kartų didesnis už tave. O jo akys vėl verčia tave jaustis maža mergaite, nurausti, nusukti žvilgsnį… Bet šį kartą, Smila, tu jau nebe tokia maža mergaitė. Tu gali su pasimėgavimu, su nostalgijos kvapu žiūrėti į jį ir nenuleisti akių, kai jis atsuka savąsias… Keisčiausia, kad viduje gimsta miglota nuojauta, jog jis jaučiasi kažkaip panašiai.. Toks nedrąsus, as always, tokiu reikšmingu žvilgsniu (o Smila, ar tu pameni, kaip nuo jojo akių tau bėgdavo šiurpuliai?!), toks artimas…. Tuo pačiu toks tolimas ir niekada neturėtas net mintyse.

 

Keista, kaip gali viskas vykti taip netikėtai. Ims kada ir netikėtai nenusileis saulė. Ims kada ir netikėtai pajusiu meilę. Ims kada ir netikėtai užaugsiu…

 

 
Ech Smila… 

 

Rodyk draugams